Žemės planetoje nepakanka gėlo vandens, ir tikimasi, kad artimiausiais metais ši problema tik didės.
Norint patenkinti didėjantį poreikį, vandens perdirbimas ir ribojimas padės labai mažai. Mokslininkai turės rasti naujų šio gyvybę palaikančio skysčio šaltinių, kad patenkintų mūsų poreikius.
Vienas iš šiuo metu neišnaudotų šaltinių – virš vandenynų esantys vandens garai, kurių atsargos yra beveik neribotos. Naujajame tyrime aprašoma, kaip būtų galima panaudoti surinkimo struktūras, kad šie garai taptų geriamuoju vandeniu.
„Galiausiai turėsime rasti būdą, kaip padidinti gėlo vandens atsargas, nes taupymo ir perdirbto vandens iš esamų šaltinių, nors ir labai svarbių, nepakaks žmonių poreikiams patenkinti“, – sako Ilinojaus universiteto Urbanoje-Šampanėje statybos ir aplinkosaugos inžinierius Praveenas Kumaras (Praveen Kumar).
„Manome, kad mūsų naujai pasiūlytas metodas gali tai padaryti dideliu mastu.“
Maždaug 210 metrų pločio ir 100 metrų aukščio – maždaug tokio aukščio, kaip didelis kruizinis laivas, – siūloma konstrukcija imituoja natūralų vandens ciklą, t. y. transportuoja, kondensuoja ir surenka vandenį.
Drėgnas oras būtų gabenamas iš karto virš vandenyno paviršiaus į netoliese esantį krantą, kur aušinimo sistemos galėtų kondensuoti vandens garus į skystį. Visa tai veiktų naudojant atsinaujinančią vėjo arba saulės energiją, teigia komanda.
Nors tyrėjai nepateikė konkrečių savo projekto detalių, jie suskaičiavo išgaunamos drėgmės kiekį 14-oje tyrimų vietų visame pasaulyje. Vos vienas toks įrenginys galėtų patenkinti vidutinį kasdienį geriamojo vandens poreikį maždaug 500 000 žmonių.
Tai galėtų būti didžiulis priedas prie daugelyje pasaulio vietų jau veikiančių vandens gėlinimo įrenginių, skirtų ištirpusioms druskoms iš jūros vandens pašalinti.
„Anksčiau tai nebuvo daroma, ir manau, kad taip yra todėl, kad mokslininkai taip susitelkę į sausumoje esančius sprendimus, tačiau mūsų tyrimas rodo, kad iš tiesų yra ir kitų galimybių“, – sako Ilinojaus universiteto Urbanoje-Šampanėje atmosferos mokslininkė Francina Dominguez (Francina Dominguez).
Gėlas vanduo, reikalingas gerti, maudytis ir drėkinti, sudaro tik 3 proc. pasaulio vandens, o didžioji jo dalis yra per daug užteršta arba neprieinama patogiam naudojimui. Nors matėme keletą daug žadančių projektų, galinčių padidinti mūsų prieigą prie gėlo vandens šaltinių, vis dar laukiame technologijų, kurios iš tiesų galėtų pakeisti padėtį plačiu mastu.
Saugaus, geriamojo vandens trūkumas dažnai skaudžiausiai paliečia skurdžiausius pasaulio gyventojus, o tai atsiliepia sveikatai, saugumui ir pajamoms. Kažkas panašaus į čia siūlomą sistemą gali labai pakeisti situaciją, nedarydama žalos ekosistemoms ar supančiai aplinkai.
Atlikdami tyrimą mokslininkai taip pat atsižvelgė į galimas klimato kaitos ir sausringų vietovių sausėjimo pasekmes, tačiau priėjo prie išvados, kad jų sukurta sistema bus tvari net ir pasauliui šylant.
„Klimato prognozės rodo, kad laikui bėgant vandenyno garų srautas tik didės, todėl gėlo vandens atsargų bus dar daugiau“, – sako Rahmanas. „Taigi, mūsų siūloma idėja bus įgyvendinama klimato kaitos sąlygomis.“
„Tai labai reikalingas ir veiksmingas būdas prisitaikyti prie klimato kaitos, ypač pažeidžiamoms gyventojų grupėms, gyvenančioms sausringuose ir pusiau sausringuose pasaulio regionuose.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Scientific Reports“.